Kulinariškas Gundymas

“Leisk paklausti klausimo”, jis pradėjo, bepjaustydamas sultingus pomidorus. “Koks tavo mėgstamiausias maistas?”

“Filet Mignon”, iškart atsakiau, ir mano burna beveik sudrėko pagalvojus apie paskrudintą mėsytę.

“Bet tu norėtum valgyti Filet Mignon kasdien, ar ne?”

“Žinoma ne”, atsakiau, pjaustydama šviežią imbiero šaknelę į nedidelį indą, kuri jis man davė.

“Kodėl gi ne” jis tęsė, o jo akys nenukrypo nuo jo pomidorų.

“Na, manau jei valgyčiau jį kasdien, tai nebūtų taip išskirtina. Užknistų. Visi geri dalykai geriausi naudojami saikingai, nemanai?”

“Manau!” atsakė, suprantančiai. “Ir tu mane ką tik privedei prie labai svarbaus dalyko”.

“Kuris yra?”

“Monogamija tai lyg maistas. Jei valgai tą patį kasdien, tau tai atsibosta. Įvairovė yra gyvenimo prieskonis. Atrodo, tu sutinki!”

“Na”, sustojau, apgalvodama savo žodžius atidžiai, “Manau mes kalbėjome apie Filet Mignon. Negalvojau, kad mano atsakymas bus išimtas iš konteksto taip drąstiškai.” Pakėliau antakius ir laukiau jo tęsiant.

“Bet tu supranti ką aš noriu pasakyti, ar ne? Ar valgai tą patį maistą, ar pisi tą patį partnerį, tau tai gali užknisti. Viskas patampa pernelyg įprasta, pernelyg numanoma, nemanai?”

Kitaip tariant, monogamija galėtų būti vadinama monotonija?”

“Dabar supranti!” jis atsakė su pritariančia šypsenėle. “Grynai ką norėjau pasakyt!”

“Nori pasakyti buvai neištikimas Claire?” paklausiau, galvodamas ar mano bičiulis suko į temą, kurį buvo daugiau nei hipotetinė.

“Galbūt”, jis atsakė švelniai, nepakeldamas akių. Pomidoras, kurį pjaustė, buvau supjaustytas iki branduolio. Jis padėjo jį šalin ir pradėjo darbuotis su saujele kalendrų. “O gal man tik smalsu sužinoti, kas dar yra meniu. Paduoki man tą sulčių butelį” jis pasakė įprastai.

“Vau, Skotai, nežinau net ką pasakyt. Ne tai, kad Claire yra dienos sriuba. Tu juk ją vedęs. Šitas pasirinkimas nesikeičia. Tu jau apsisprendei. Tai pusė žirno kasdien!” Man nepatiko mano griežtas balso tonas, bet jo komentaras tikrai mane nustebino ir nebuvau tikrai kaip atsakyti. Ar norėjo kad pritarčiau, būčiau logiška, patvirtinanti?

“Taigi, Claire yra lyg pusė žirnio sriuba, ar ne?”, jis sukrizeno, bandydamas palengvinti šį reikalą.

“Claire iš tiesų yra lyg Filet Mignon, Skotai. Ji gardi. Ji yra šedevras. Būtent todėl ją vedei. Ir ji turėtų būti tokia pat skani rytoj, kaip ir šiandien.”

“Žinau, tu teisi”, jis sutiko su manim, maišydamas tailandietišką padažą, kuri pats pagamino ir pildamas jį ant viščiuko. “Bet kas jei bent kartą aš noriu suvalgyt kažką kito. Kas jei vieną naktį aš norėčiau patirti kitokios mėsos skonį savo burnoje?”

Pajutau netikėtą jausmą savo krūtinėje. Skotas buvo vienintelis žmogus, kurį pažinojau, kuris galėjo kad ir pačią nekalčiausią analogiją pateikti taip provokuojančiai, ir pirmą kartą mūsų trijų metų bičiulystėje, aš pradėjau galvot ar tik jis nejaučia man slapto geidulio.

“Kas jei galėtum? Manai iš tiesų tai darytum” svarsčiau garsiai.

“Atvirai?” paklausė jis, pirmą kartą taip tiesiai žiūrėdamas į mano smalsias akis. “Taip, manau norėčiau paragauti kažko naujo. Karaliaus Krabo kojyčių galbūt”, jis šyptelėjo klastingai, tėkšdamas sudrėkusį rankšluostį man į šlaunį. “O galbūt puikią viščiuko krūtinėlę”, jis juokėsi, žaismingai bandydamas pagrabalioti mano krūtinę.

Juokiausi, bet nebuvau tikra ar mano kikenimas buvo atsakas į jo keistą humorą, ar kilo iš nervingų drugelių, dabar beskraidančių mano viduje. Ar jis bandė mane suvilioti? Ar mano bičiulis, puikusis kulinaras, žiūrėjo į mane kaip į žalią mėsą, tokią kurią norėtų suminkyti ir panašiai, ir iškepti intensyvios aistros orkaitėje? Idėja buvo verta svarstymo.

“Gal taurę vyno?” jis pasiūlė, pildamas dvi taures Merlot man net neatsakius. Buvau tikra, jog tai dalis jo strategijos. Jis norėtų pagirdyti mane likeriu, tik tiek, kad užtektų nuleisti mano barjerus, o tada eiti pirmyn su savo kulinariniu gundymu.

Išgėriau gan didelį gurkšnį, pavogdama galimybę išeiti. Tiesa buvo ta, kad tą akimirką norėjau Skoto tiek pat, kiek jis atrodė manęs norįs. Mes buvome draugais gana ilgą laiką. Jis buvo gražus, seksualus, talentingas ir linksmas. Jis buvo vienintelis mano sutiktas vyras, kuris mokėjo suktis virtuvėje ir jis gamino man dažnai kai jo žmona būdavo išvykus verslo reikalais. Prieš šį vakarą, tarp mūsų nieko nebuvo išskyrus nuoširdžą bičiulystę ir šiek tiek nepavojingo flirto. Dabar, kuomet sėdėjau ten ant virtuvės stalo, su taure Merlot rankoje, ta idėja, jog galėčiau nusirengti iki gryno natūralumo ir leisti mano bičiuliui patyrinėti mane, vedė mane į išsiblaškymą.

“Dar vieną?” jis paklausė, pakeldamas butelį virš mano jau tuščios taurės. Linktelėjau, įtraukdama vynuogių prikvepintų dūmų ir susiversdama ir nurydama dar vieną gurkšnį vyno. Momentas atrodė tinkamas. Tailandietiškui viščiukui verdant ant viryklės, mes pasiruošėme guolį ir įsitaisėme patogiau. Nusprendžiau prisiimti lyderio rolę, nieko nepaliekant šansui.

“Skotai,” aš drąsiai pasakiau, “kaip tu žiūri į mane?”

Jo veidas pasisuko po kažkokio klausiančio žvilgsnio.

“Ta prasme, ar žiūri mane kaip į draugę...ar kaip į meniu elementą?”

Klausiantį žvilgsnį pakeitė intuityvus.

“Ir taip, ir taip?” jis atsakė pusiau savo balse klausdamas pusiau teigdamas.

“Taigi šiąnakt, jei turėtum paragauti austres vietoj Filet Mignon, ar rinktumeis austres?”

“Galėtum būti kas tik nori. Tol kol leistum man tave ragauti,” jis atsakė. Vėl, tas gundantis balsas privertė mano pilvą drebėti.

Padėjau savo vyno taurę ant stalo galo ir pasislinkau kėdėje pirmyn. Skotas atsiklaupė ant kelių, padėdamas jo virpančius delnus man ant šlaunų. Mes žiūrėjome vienas į kitą tol, kol nebyliai leidom vienas kitam eitį į priekį.

Skoto bebaimiai pirštai slydo po mano sijonu ir surado mane, trokštančią ir laukiančią. Mano klubai nuslydo iki pat kėdės krašto, kad jis galėtų pajusti šilumą, sklindančią nuo manęs ir pajusti mano vis didėjančią skubą.

“Paragauk manęs” Aš pašnibždėjau, suteikiant jam, ko jis atrodė taip stipriai nori. Aš pakėliau savo sijoną ir atvėriau jam savo šlaunis.

Jo karštas kvėpavimas į mano kelnaites iškart mane sudrėkino. Prie to jausmo taip pat prisidėjo jo šilti delnai laikantys mano šlaunis atviras, ir didelio laukimo aimana iškilo iš mano vidaus. Mano mintys buvo apsėstos minčių, kaip jis nutraukia mano kelnaites ir įkišą savo liežuvį giliai į mane, raitydamas ir spausdamas jį į mano klitorį ir laižydamas mane iki tol, kol iš manęs beliktų tik potvynis skanių nuodingų sulčių. Atrodė, kad jis jaučia mano norą ir nutraukė mano kelnaites prieš prikišdamas savo neskustą barzdelę prie mano minkštos drėgnumos. Aš sudejavau iš pasitenkinimo, nespėdama kvėpuoti kuomet jo lūpos sušnabždėjo į mane ir mano visu kūnu nuvirpėjo šiurpuliukai. Aš buvau sugniuždyta iš palaimos, ir užkėliau savo kojas ant jo pečių, prisispausdama save stipriau prie jo. Pradėjus šnabdžesiais, dabar jausmas pavirto vibruojančiu ūžimu, kas man sukėlė spazmus. Mano pirštai apsivijo jo plaukus, ir pritraukiau jį prie savęs, dar stipriau, kol ūžimas pasidarė crescendo. Jis čiulpė mano klitorį su meistro kantrybe ir greičiu, kol tuoj negalėjau nieko girdėti tik garsą, savo kraujo srūvančio venomis tiesiai į mano klitorį ir spenius. Mano galvos oda virpėjo. Šį vakarą, kuris prasidėjo kaip daugelis kitų, su verdančio tailandietiško viščiuko aromatu, ir mano nekantria pute verdančia jo burnoje, aš buvau pasiruošusi duoti Skotui paragauti kai ko kito.

Atrodė, jog jis sutiko. Jo lūpų skonis, gilus siurbimas ir ritmiškas kriuksėjimas einantis iš jo išdavė jo pasitenkinimą. Aš tapau jo dienos sriuba, jo tiršta, riebia sriuba. Atrodytų, jog žmogus gyvendamas iš jo giliai ištobulinto skonio nieko nekeistų. Jis skanavo mane lyg aš būčiau jo įstabiausias kūrinys. Jis tęsė godžiai, lyg bijodamas palikti nors lašą dubenyje. Mano šlaunys įsitempė palei jo delnus, o mano vidus drebėjo, įspėdamas mus abu, jog mano dubuo gali išsilieti. Netrukus jo lūpos ir smakras buvo padengti mano kvapiomis sultimis. Mano palaimos bangos jį maitino tol, kol jis buvo visiškai pasisotinęs ir jis atsilošė ant sofos, o veidė matėsi pasitenkinimo žvilgsnis.

“Dievinu Filet Mignon,” Skotas pasakė, nutraukdamas nepatogią tylą. “Bet niekada nesigalėsiu pabandęs austrių”.

Aš taip pat šito nesigailėsiu, pagalvojau sau šypsodamasi jam. Ketinau papildyti austrių atsargas, dėl visa ko – jei mano geriausias draugas dar kada pajus tokį patį troškulį.