Vyras žiūri, kaip kaimynas išpisa jo žmoną

Vasara jų rajone buvo žiauriai karšta. Oro kondicionierius Rūtos ir Tomo bute dundėjo kaip senas traktorius ir vos tempė tą tvanką. Rūta sėdėjo ant sofos su lengva vasarine suknele, mojavo žurnalu priešais veidą, ilgi šviesūs plaukai buvo prilipę prie sprando. Tomas, jos vyras, susikūprinęs sėdėjo prie nešiojamojo kompiuterio prie valgomojo stalo ir kartkartėmis pažvelgdavo į ją. Jie buvo susituokę penkerius metus, ir jų santykiai tapo patogūs, bet nuobodūs. Meilė niekur nedingo, bet ta kibirkštis — nuo kurios širdis ima daužytis — jau seniai buvo išblėsusi.

— Tomai, atnešk man alaus, — tingiai išsitiesė Rūta, ir suknelė pakilo, atidengdama įdegusias šlaunis. Ji pagavo jo greitą žvilgsnį į savo kojas ir vos šyptelėjo. Jai patiko jį provokuoti, net jei jis ne visada reaguodavo taip, kaip ji norėjo.

— Tuoj, — sumurmėjo Tomas, neatitraukdamas akių nuo ekrano. Jis buvo geras vyras — rūpestingas, stabilus — bet kartais per daug paskendęs savo pasaulyje. Rūta atsiduso, atsilošė ir leido mintims klaidžioti. Jai buvo trisdešimt, ir ji jautė, kad gyvenimas slenka pro šalį. Darbas, namai, kartais išvyka — viskas tvarkoje, bet ji norėjo kažko daugiau. Kažko uždrausto.

Tada kažkas pasibeldė į duris.

— Kas po velnių dar? — Tomas suraukė antakius, padėjo kompiuterį ir nuėjo atidaryti. Rūta tingiai pasuko galvą, bet viduje jai smogė aštri nuojauta. Ji žinojo, kas tai gali būti. Jų kaimynas Mantas — apie trisdešimt penkerių, plačių pečių, su pasipūtusia šypsena — pastaruoju metu per dažnai „užsukdavo cukraus“. Ne kartą Rūta buvo pagavusi jo sunkų, atvirą žvilgsnį, kai jis nužiūrinėdavo jos kūną, krūtis, kojas.

— Ei, seni, turi cukraus? Vėl pamiršau nusipirkt, — iš koridoriaus atsklido žemas Manto balsas.

Tomas suburbėjo, bet be pykčio. Mantas buvo tas tipas, su kuriuo lengva sutarti — garsus, tiesmukas, visada su kokiu juokeliu. Jis dirbo mechaniku, visas tatuiruotas, su tankiomis ražienomis ir rankomis, kurios atrodė galinčios perlaužti bet ką. Rūta nevalingai įsivaizdavo tas rankas ant savo klubų ir pajuto, kaip per ją perbėga karštis.

— Rūta, turim cukraus? — sušuko Tomas.

— Spintelėj, — atsakė ji, pakildama. Jos balsas buvo šiek tiek prikimęs, ir ji pati tai pajuto. — Aš paimsiu.

Ji praėjo pro abu vyrus jausdama jų žvilgsnius ant savo kūno. Suknelė buvo trumpa, ir prie spintelės ji pasilenkė ilgiau nei reikėjo, žinodama, kad Mantas žiūri. Kai atsisuko su cukrumi rankoje, jo akys vis dar buvo į ją įsmeigtos. Tomas jau buvo grįžęs prie kompiuterio.

— Štai, — pasakė Rūta, paduodama cukrų ir leisdama jų pirštams susiliesti sekundę ilgiau. Per ją perėjo šiurpas. Mantas išsišiepė.

— Ačiū, Rūta. Šiandien tu velniškai karšta, — tyliai tarė jis. Tomas, atrodo, negirdėjo, bet Rūta pajuto, kaip skruostai įkaista. Ji žinojo, kad tai ne tik komplimentas.

— Baik, — atsakė ji su pašaipa, nors viduje viskas kaito. Ji norėjo, kad jis pasiliktų. Norėjo pamatyti, kur tai nuves.

— Gal prisijungsi prie mūsų alaus? — staiga pasiūlė ji, pati nustebusi savo drąsa.

Tomas pakėlė akis, šiek tiek susiraukė, bet nieko nepasakė.

Manto šypsena tapo platesnė.

— Kodėl gi ne. Jei netrukdau.

— Netrukdai, — sumurmėjo Tomas, bet jo balse kažkas pasikeitė.

Jie susėdo ant sofos: Mantas su skardine rankoje, Rūta šalia jo, Tomas priešais. Kalbėjo apie nieką — karštį, mašinas, kaimynus — bet Rūta jautė, kaip oras tarp jų darosi tirštas. Mantas sėdėjo per arti, jo kelias „netyčia“ braukė per jos šlaunį. Ji neatsitraukė. Tomas stebėjo juos, ir jo akyse sužibo kažkas naujo — ne tik susierzinimas, bet ir smalsumas, įtampa.

— Tomai, nieko prieš, jei pašoksiu su tavo žmona? — paklausė Mantas, kai pasigirdo lėta daina.

Rūta sustingo, širdis daužėsi. Tai buvo iššūkis. Ji pažvelgė į Tomą, laukdama „ne“, bet jis tik gūžtelėjo pečiais.

— Daryk, — pasakė jis, ir jo balsas skambėjo kitaip. Lyg jis pats norėtų pamatyti, kas bus.

Mantas atsistojo ir ištiesė jai ranką. Rūta pakilo, kojos šiek tiek drebėjo. Jie lėtai judėjo pagal muziką, jo ranka nuslydo ant jos klubų, truputį per žemai. Ji jautė jo kūno karštį, odekolono kvapą su kažkuo aštriu, vyrišku. Tomas nenuleido akių, ir Rūta suprato: jis ne tik leidžia. Jam tai patinka.

— Tu graži, Rūta, — sušnabždėjo Mantas jai į ausį. — Seniai norėjau tai pasakyt.

Ji nieko neatsakė, tik stipriau prisiglaudė. Jos kūnas judėjo pats. Kai jo ranka nuslydo žemyn jos šlaunimi, ji jo nestabdė. Tomas žiūrėjo, jo žvilgsnis tapo sunkus, alkanas.

— Tomai, viskas gerai? Neprieštarauji, jei geriau susipažinsiu su tavo žmona?

Rūta laukė, kad jis sprogs. Bet Tomas tik nuryjo ir tyliai, bet aiškiai pasakė:

— Daryk, ką nori.

Tai viską pakeitė. Rūta pajuto, kaip ją užplūsta baimė ir jaudulys kartu. Mantas nelaukė — prisitraukė ją ir šiurkščiai, godžiai pabučiavo tiesiai prieš Tomą. Rūta atsakė be jokių minčių, rankos apsivijo jo kaklą, kūnas prisiglaudė. Ji jautė jo kietą bybį per džinsus, ir tai ją dar labiau užkaitino.

— Rūta, tu tikra? — paklausė Tomas, bet jo balse nebuvo draudimo. Tik keistas, beveik skausmingas klausimas.

— Taip, — iškvėpė ji. — Aš to noriu.

Mantas pažvelgė į Tomą su pašaipia šypsena.

— Tai žiūrėsi, kaip išpisu tavo žmoną?

Tomas neatsakė. Tik suspaudė kumščius. Jis neatsistojo. Neišėjo. Jis liko, ir Rūta suprato: jis to nori taip pat.

Mantas parbloškė ją ant sofos. Suknelė pakilo. Kelnaitės jau buvo šlapios, ir ji to neslėpė. Mantas vienu judesiu jas nutraukė, atidengdamas jos piskę. Jis perbraukė pirštais per ją, ir Rūta garsiai sudejavo. Tomas žiūrėjo, sunkiai kvėpuodamas.

— Kokia sultinga žmona pas tave, — tarė Mantas, atsisegdamas džinsus. Jo bybys iššoko laisvėn — didelis, storas, su išsipūtusiomis venomis. Rūta perbraukė liežuviu per lūpas. — Tu jo nori, ar ne?

Ji linktelėjo. Mantas patraukė ją arčiau, ir ji apžiojo jo bybį, godžiai čiulpdama. Ji darė tai lėtai, jausdama, kaip jis užpildo jos burną. Tomas stebėjo, jo ranka nuslydo prie tarpukojo, lyg jis nebegalėtų susilaikyti.

— Išpisk ją, — staiga tarė Tomas drebančiu balsu.

— Su malonumu, — atsakė Mantas, apversdamas Rūtą ant pilvo. Ji atsistojo keturiomis, kojos išskėstos, jos piska šlapia ir pasiruošusi. Mantas staigiai įėjo į ją, ir Rūta sušuko iš malonumo. Jis pisosi su ja kietai ir giliai, laikydamas jos klubus, kol ji be jokio stabdymo dejavo. Tomas žiūrėjo, jo veide maišėsi skausmas ir susijaudinimas, ir tai Rūtą dar labiau užvedė.

— Žiūrėk, kaip ją pisu, — suriaumojo Mantas, greitindamas tempą. — Ji varva kaip kalė.

Orgazmas trenkė kaip banga. Rūta rėkė, įsikibusi į sofą, kai Mantas baigė joje, pripildydamas ją savo sperma. Jis išsitraukė, sunkiai kvėpuodamas, o Rūta sugriuvo ant sofos, drebėdama. Sėkla tekėjo jos šlaunimis, ir ji pažvelgė į Tomą.

— Ateik čia, — tyliai tarė ji. — Išlaižyk mane.

Tomas akimirką dvejojo, tada atsiklaupė ir prispaudė lūpas prie jos pisės, laižydamas Manto spermą iš jos. Rūta vėl sudejavo, kūnas dar drebėjo. Mantas stebėjo su šypsena, o Tomas atrodė visiškai paleidęs kontrolę.

Kai viskas baigėsi, stojo tyla. Mantas išėjo, mestelėjęs per petį:

— Paskambink, jei ko reikės.

Rūta ir Tomas liko vieni, žiūrėdami vienas į kitą. Ji laukė, kad jis ką nors pasakys, bet jis tik stipriai ją apkabino, lyg bijotų prarasti.

— Tai buvo… — pradėjo jis, bet nutilo.

— Neįtikėtina? — paklausė Rūta.

— Taip, — iškvėpė jis. — Nerealu.

Jie nežinojo, kas bus toliau, bet abu jautė, kad jų gyvenimas daugiau niekada nebebus toks pats.