Aš pasidulkinau su kitu vyru, kol mano vyras miegojo

Tą vakarą viskas buvo kaip visada. Svetainė skendėjo šiltoje, gelsvoje toršero šviesoje, aplink skambėjo pokalbiai, taurės susidauždavo, o iš kolonėlių tyliai grojo paprasta muzika. Mes šventėme dešimt metų draugystę su Domantu — šeimos draugu, kuris mus pažinojo dar gerokai prieš tai, kai tapome „šeima“. Jis buvo mūsų vestuvių liudininkas, mūsų sūnaus krikštatėvis ir žmogus, kuriam galima paskambinti net trečią nakties.

Mano vyras, Lukas, tą vakarą buvo įsijautęs. Jis daug juokavo, daug gėrė ir nuolat gestikuliavo. Domantas, priešingai, buvo ramus, santūrus, tik kartais šyptelėdavo vos pastebima, kiek liūdna šypsena. Po skyrybų jis vis dažniau užsukdavo pas mus, tarsi ieškodamas to jaukumo, kurio neteko savo namuose.

Sėdėjau fotelyje, gurkšnojau sausą vyną ir stebėjau juos iš šalies. Mačiau, kaip Lukas, jau paraudęs, pliaukšteli Domantui per petį, o tas tik linksi, klausydamasis jo nesibaigiančių istorijų. Vienu momentu mūsų žvilgsniai susitiko.

Tai nebuvo paprastas žvilgsnis.

Jis nežiūrėjo į mane kaip į draugo žmoną. Jis žiūrėjo ilgai. Per ilgai. Jo akys slydo per mano veidą, kaklą, pečius.

Aš nusukau žvilgsnį, apsimesdama, kad taisau suknelės petnešėlę, bet širdis jau buvo praleidusi dūžį.

Apie vidurnaktį Lukas jau sunkiai kalbėjo. Jis išgėrė dar vieną taurelę konjako, kažką sumurmėjo ir nuėjo „trumpam prigulti“ ant sofos. Po minutės jis jau garsiai knarkė.

Likome dviese.

— Na, štai ir pasikalbėjom, — šyptelėjo Domantas, žvilgtelėdamas į miegantį Luką. — Padėti su indais?

— Ai, palik, pati susitvarkysiu, — atsakiau, atsistodama. Galva nuo vyno šiek tiek sukosi. — Pasėdėk.

Bet jis vis tiek nuėjo paskui mane į virtuvę.

Stovėjau prie kriauklės, skalavau taures. Vanduo bėgo, stiklas tyliai skambėjo. Už sienos ramiai knarkė vyras. Domantas stovėjo atsirėmęs į durų staktą, rankas sukryžiavęs ant krūtinės.

Tyla buvo keista.

— Tau labai tinka ši suknelė, — tyliai pasakė jis. — Spalva... tau tikrai tinka.

Aš sustingau.

— Ačiū...

Nepasisukau.

Pajutau, kaip jis priartėja, dar prieš išgirsdama žingsnius. Jo kvapas — kvepalai, sumaišyti su konjaku — apgaubė mane. Jo rankos atsidūrė ant mano liemens, ir aš krūptelėjau.

— Ką tu darai?.. — sušnabždėjau.

— Tai, apie ką galvojau visą vakarą.

Jo balsas buvo prie pat ausies. Lūpos vos palietė ją.

Turėjau jį sustabdyti.

Ne sustabdžiau.

Užmerkiau akis, atlošiau galvą. Jo lūpos ant mano kaklo — drėgnos, godžios, vis greitesnės. Jo rankos slydo mano šlaunimis, kilstelėdamos suknelę vis aukščiau.

— Tyliau... — sušnabždėjo jis.

Jis pasuko mane į save.

Jo žvilgsnis jau buvo kitoks.

— Ant kelių.

Aš nusileidau ant šaltų grindų.

Jis lėtai atsisegė diržą, atsegė džinsus. Užtrauktukas nusileido, ir jo kietas bybys išlindo.

Aš apsilaižiau lūpas.

Jis paėmė bybį į ranką ir priglaudė prie mano lūpų.

— Išsižiok.

Aš paklusau. Pajutau jo skonį ant liežuvio. Liežuviu perbraukiau per galvutę, jausdama pulsavimą.

— Giliau.

Jo ranka ant mano pakaušio. Spaudimas lengvas, bet aiškus. Aš paėmiau jo bybį giliau. Dar giliau.

Judėjau ritmingai. Vidun. Lauk. Vidun.

Seilės bėgo, viskas buvo šlapia, slidu. Garsai — drėgni, ritmiški.

Mano kelnaitės buvo visiškai šlapios.

— Žiūrėk į mane.

Pakėliau akis. Jis žiūrėjo į mane. Lukas knarkė.

Tai tik stiprino.

Jis staiga ištraukė bybį.

— Užtenka. Noriu tavęs.

Jis pakėlė mane ir prispaudė prie šalto lango. Už nugaros — naktis.

Jis nutraukė suknelės petnešėles. Krūtinė liko nuoga. Jis stipriai suspaudė spenelius, kol aiktelėjau.

Jo burna ant mano krūtinės. Kita ranka — tarp kojų.

Jis patraukė kelnaites į šoną ir palietė mano šlapią pyzdą.

— Pažiūrėk, kokia tu šlapia...

Jo pirštai slydo vidun. Vienas. Tada du. Lėtai. Giliai.

Mano kūnas atsivėrė.

— Prašau... — iškvėpiau. — Dulkin mane.

Jis ištraukė pirštus, perbraukė jais per savo bybį ir priglaudė bybį prie mano pyzdos.

— Žiūrėk į mane.

Aš pažiūrėjau.

Ir jis vienu stipriu judesiu įėjo į mane iki galo.

Mano kūnas susitraukė aplink jo bybį.

— Tu tokia ankšta...

Jis pradėjo judėti. Lėtai. Giliai. Tada vis greičiau. Vis stipriau.

Šlapi garsai užpildė virtuvę.

Aš apvijau jį kojomis.

Jo nykštys rado klitorį. Spaudė. Sukosi ratais.

Įtampa augo.

— Aš tuoj... — sušnabždėjau.

— Davai, — sušnypštė jis. — Baik man.

Ir tada aš baigiau.

Banga po bangos.

Mano kūnas trūkčiojo aplink jo bybį.

Jis dar kelis kartus smarkiai įstūmė ir baigė manyje, karštai.

Mes sustingome.

Tik kvėpavimas.

Svetainėje Lukas vis dar knarkė.

Jis lėtai išėjo iš manęs. Pajutau, kaip šiluma teka šlaunimi.

Mes pasižiūrėjome vienas į kitą.

— Atsiprašau...

— Ne.

Mes apsirengėme.

Grįžome taip, lyg nieko nebūtų nutikę.

Lukas miegojo.

Prie durų Domantas pabučiavo mano ranką.

— Labos nakties.

Durys užsidarė.

Vėliau, gulėdama lovoje šalia savo vyro, žiūrėjau į lubas.

Vis dar jaučiau šilumą tarp kojų.

Nežinojau, kas bus rytoj.